Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncertas

MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS (1875–1911)
Preliudas Des-dur (VL 187)
Preliudas F-dur (VL 188)
„Jūra“, mažų peizažų ciklas, VL 317

FRYDERYK CHOPIN (1810–1849)

Polonezas cis-moll, op. 26 Nr. 1
Mazurkos, op. 59: a-moll, As –dur, fis-moll
Noktiurnai, op. 62: B-dur, E-dur
Baladė Nr. 4 f-moll, op. 52
24 Preliudai, op. 28

Janas Krzysztofas Broja vadinamas „vienu įstabiausių Lenkijos muzikantų“. Jis studijavo Lenkijoje ir Vokietijoje, sėkmingai pasirodė tarptautiniuose konkursuose, tarp kurių – II premija Dinu Lipatti konkurse Bukarešte, net 3 specialieji prizai XIII tarptautiniame F. Chopino pianistų konkurse Varšuvoje, premija S. Rachmaninovo konkurse Kalifornijoje. Itin svarbus jo karjeros žingsnis – 1999 m. Vilniuje vykęs Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų konkursas, kuriame J. K. Broja pelnė pirmąją vietą. Po įspūdingo pasirodymo spauda atlikėją pavadino „pianistu iš XXI amžiaus“. Pastaraisiais metais J. K. Broja atliko dešimtis rečitalių Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje, yra išleidęs kompaktinių plokštelių, tarp kurių – su kitais savo šalies muzikantais įrašyti Fryderyko Chopino kūriniai, Karolio Szymanowskio „Symphonie concertante“, atliekama su Varšuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Šis įrašas 2010 m. pretendavo į „Grammy“ apdovanojimą. Šio amžiaus pradžioje, kai lenkų kino legenda Romanas Polańskis filmavo tris „Oskarus“ laimėjusį „Pianistą“ (2002), J. K. Broja bendradarbiavo su režisieriumi kaip muzikinis konsultantas.

Pianistas ne kartą koncertavo Lietuvoje. Apie prieš porą metų vykusį jo rečitalį muzikologė Jūratė Katinaitė rašė: „Broja skambina ne kaip kompozitoriaus teksto atkūrėjas, o kaip pasakotojas, kuris autoriaus idėjas pratęsia ar, teisingiau sakant, ištęsia, bet nekvestionuoja. Ar tai Chopinas, Scarlatti, Rachmaninovas ar labiau Chopinas–Broja, Scarlatti–Broja, Rachmaninovas–Broja? Ne, Broja nesiveržia konkuruoti su autoriais, tai, kas atsiranda muzikiniame tekste, bet nėra užrašyta gaidose, skamba lyg kompozitoriaus savastis – ne komentaras ar parafrazė. Kad šis rezultatas nulemtas subtilaus improvizacijos meno pritaikymo, ne iškart gali susivokti. Ir tai yra Brojos stiliaus unikalumas, neišniekinant kompozitoriaus teksto, o pakeičiant požiūrį į atlikimo kanoną.“