Birželio 2 d. 19 val. Vilniaus festivalio koncerte Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje laukiamas neeilinis kamerinės muzikos renginys – į lietuvišką sceną sugrįžta pasaulinį pripažinimą pelnęs tenoras Edgaras Montvidas. Šio dainininko rečitalis ir koncertui kartu su pianistu Simonu Lepperiu parengta programa neabejotinai taps prasmingu Vilniaus festivalio akcentu. Čia susijungs subtilus menininko skonis ir ypatingas muziko talentas.

Lietuvių dainininkas Edgaras Montvidas – ryškus dabarties jaunosios kartos tenoras, kviečiamas dainuoti pagrindines partijas žymiausiose Europos operos teatrų scenose diriguojant pripažintiems batutos meistrams, bendradarbiaujant su pasaulinio garso solistais bei režisieriais. 2001–2003 m. jis buvo „Jaunųjų artistų programos“ stažuotojas Londono karališkojoje operoje „Covent Garden“. 2004–2006 m. dainininkas buvo Frankfurto operos teatro trupės narys, čia atliko pagrindinius vaidmenis.

Nesuklysime sakydami, kad Edgaras Montvidas – sėkmės kūdikis. Jam teko laimė sutikti legendinį Luciano Pavarotti, lietuvių tenoro klausėsi tokie grandai kaip Placidas Domingas ar Marčelo Alvarezas. Prieš pusmetį paminėti savo dešimties kūrybinės veiklos metų sugrįžęs į savo pirmąją – LNOBT sceną (čia solistas 1999 m. debiutavo Artūro vaidmeniu G. Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“), E. Montvidas šiandien jau kelis metus į priekį suplanavęs savo tvarkaraštį įspūdingose teatrų scenose, jo pavardė neretai mirga legendinio „Covent Garden“ afišose.

„Sėdėdamas lėktuve, skrendančiame į Londoną, pats sau pagalvojau: aš jį būtinai užkariausiu“ – taip Edgaras Montvidas sau tarė 2001 m. Ir lemtingas atsitiktinumas – sunegalavus Roberto Aronicai, Alfredo vaidmenį „Traviatos“ premjeroje „Covent Garden“ teatre 2002 m. atlikti skubiai buvo pakviestas Edgaras Montvidas. „Žinojau, kad šis vakaras bus lemiamas: arba nuskęsiu, arba išplauksiu“ – ir savo pasirodymu solistas visam laikui pavergė megapolio publiką, o Londono kritikai, neperdėtai vadinami muzikos pasaulio „žvėrimis“, spaudoje entuziastingai džiaugėsi debiutu ir drąsiai teigė, esą jaunasis tenoras gerokai pranoko numatytąjį R. Aronicą... Tokių palankių sutapimų menininko gyvenime pasitaiko išties retai. Tačiau kai panaši atsitiktinumų grandinė vėl pasikartoja, nejučia pagalvoji, jog tokį žmogų lydi išskirtinis Fortūnos palankumas – antai, šių metų kovo mėn., susirgus ir pagrindiniam solistui, ir jo dubleriui G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“, Anglijos nacionalinis operos teatras galėjo tik atšaukti spektaklius arba... tučtuojau surasti Nemorino partiją dainuojantį tenorą, kas atrodė absoliučiai neįmanoma. Kaip tyčia Edgaras tuo metu buvo Londone, kaip tyčia prieš pusmetį jo parengtas Nemorinas Škotijos operoje sulaukė plataus atgarsio ir įvertinimo. Vidurdienį pakviestas, vakare solistas jau dainavo spektaklyje, o publika po Edgaro pasirodymo užgriuvo teatrą su prašymais surengti papildomus spektaklius. „Edgaras išeina į sceną ir ilgesingai dainuoja ariją „Quanta e bella“. Visi netikėtai nuščiūva, nes šis jaunas vaikinas aukštąsias natas „ima“ kaip Lucy Pav jaunystėje (Luciano Pavarotti)“ (apie „Meilės eliksyrą“ Anglijos nacionalinėje operoje 2010 m.).

Daugiausia operos amplua besireiškiantis solistas savo balsu jau pavergė svarbiausių Europos operos teatrų auditorijas. Tačiau kartkartėmis E. Montvidas atsiskleidžia ir kita, nepaprastai spalvinga ir giliaprasmiška savo portreto puse – tai dainos žanras. Edgaro sugalvotos kamerinių muzikos vakarų programos pasižymi tauriu žavesiu, parodo šio menininko nepriekaištingą stiliaus pojūtį bei rafinuotą skonį. Prieš penkerius metus Pažaislio vienuolyno architektūros fone jo atliktas ispaniškų dainų repertuaras ar 2004 m. Vilniaus festivalyje nuskambėjęs prancūzų muzikinės lyrikos vakaras iki šiol suvirpina jautriausias sielos kertes.

Koncertas Vilniaus festivalyje – tai reta galimybė prisiliesti prie trapaus ir perregimo kamerinių dainų pasaulio, kuriame viešpatauja jautrumo ir nuoširdumo sklidina XIX ir XX a. muzika. „Namai man – dvasinis jaukumas“ – sako Edgaras ir į lietuvišką sceną sugrįžta su M. Ravelio ir C. Debussy vokaliniais ciklais, kurie savo garsų sąskambiais tarsi svajingais burtais apraizgo klausytoją, su nemirtingais Petrarcos sonetais, įkūnytais F. Liszto trijose vokalinėse miniatiūrose bei ilgesingomis E. Griego dainomis. O gimtąja kalba solistas atliks lietuvių išeivijos kompozitoriaus K.V. Banaičio pagal Balio Sruogos eilėraštį „Laivynė“ sukurtą Kastyčio ariją, dar vadinamą Kastyčio barkarole, tapusią operos „Jūratė ir Kastytis“ antrojo veiksmo emocine ašimi.

Fortepijono partiją koncerte atliks ir dainininkui talkins jo bendražygis – pianistas Simonas Lepperis, lietuvių publikos jau girdėtas 2004 m. Vilniaus festivalyje, kur akompanavo E. Montvidui. S. Lepperis studijavo Kembridžo karališkajame koledže ir Londono karališkojoje muzikos akademijoje, o šiuo metu akompanavimo meną dėsto Londono karališkajame muzikos koledže. Jis yra pelnęs pagrindines premijas akompaniatorių konkursuose ir yra nuolat kviečiamas į prestižinį Verbjė festivalį Šveicarijoje ar pasaulines žvaigždes sutelkiantį koncertų renginį „BBC Proms“.

Šis pianistas šiandien vadinamas vienu pagrindinių pasaulio koncertų salėse ir festivaliuose pasirodančių akompaniatorių. S. Lepperį muzikos kritikai giria už sumanų ir stilingą pritarimą vokalui, įtakingas žurnalas „Opera“ jį įvardijo kaipo vieną talentingiausių savo srities specialistų, o dienraštis „The Times“ rašė: „Jo pianizmas siejasi su tikru jautrumu žodžiams ir balsui. Tai tikra retenybė“.