Atlikėjai

„Mokykla reiškia daug. Trys iš keturių [kvarteto] narių griežia kartu nuo 1965-ųjų (vienintelis naujas narys – altininkas). Visas ketvertas studijavo Lietuvos sostinėje, o vėliau Maskvoje, kur kvarteto pirmajam smuikui Audronei Vainiūnaitei teko laimė dirbti su Davidu Oistrachu (1908–1974) – vienu iškiliausių šio amžiaus rusų smuikininkų.

 

Vainiūnaitė pasirodė kaip įkvėpta lyderė. Jos grojimas spinduliavo tokia šiluma ir lengvumu, kad būtų parginęs ne vieną Vakarų pasaulio Itzhaką Perlmaną atgal į repeticijų klasę, jeigu smuikininkė nebūtų taip ilgai tūnojusi uždaryta Lietuvoje.

 

Griežiant Shulhoffo pjeses, ypač „Alla Tango Milonga“, ji tarsi liepsnojo. Tyliuose pasažuose ji valdė garsą taip, kaip pavyksta tik retam smuikininkui. Dauguma tylios dinamikos epizodus groja lyg dvejodami, o ji visą laiką išlaikė tvirtą toną.“

 

Charles Ward, Houston Chronicle, 1996 m. vasario 1 d.

 

„Grupės ansamblis yra nepriekaištingas; tiesa, ritmas traktuojamas gan laisvai. Antras ypatingas bruožas – kvarteto garsas; jis panašus į gero šokolado skonį: pavergia, bet juo niekaip nepersisotinsi. Junti nepaprastą, žodžiais neapsakomą vienybę ir tai, kaip būdinga glaudžiai sąjungai, yra brandžiausių ir nuolat puoselėjamų santykių skiriamasis bruožas.“

 

The Boston Globe, 1997

 

„Mikalojaus Čiurlionio vardas veikiausiai nėra girdėtas daugumai Jungtinių Valstijų piliečių, bet Lietuvoje šis 1911 m. miręs kompozitorius ir dailininkas – legendinė asmenybė. Tad ir jo styginių kvartetas buvo entuziastingai sutiktas Valstybinio Vilniaus kvarteto koncerte sekmadienio popietę Weillio salėje, kurį parėmė Amerikos lietuvių bendruomenė. (…)

 

Šis kvartetas puikiai tiko pradėti progamą, sudarytą iš trijų kontrastingų kūrinių. Vėliausiai sukurtos Erwino Schulhoffo „Penkios pjesės styginių kvartetui“ (1924) pasirodė lyg spalvinga įvairių stilių puokštė, kupina kinematografiško humoro ir energijos.

 

Atliekant anksčiausiai sukurtą Chaussono Koncertą fortepijonui, smuikui ir styginių kvartetui (1889–1891) kvartetui talkino smuikininkas Piotras Janowskis, kurio manierai būdingas platus vibrato ir kartkartėmis pasigirstantis nelygus tonas, bei pianistė Golda Vainberg-Tatz, kurios tušė skambėjo tvirtai ir aiškiai. Gražus, nors ir kiek ištęstas, šis „trio“ išryškino vieną Vilniaus kvarteto stiprybių – puikų ansamblio pojūtį.

 

Visų keturių instrumentų garsai susiliejo į tokį neatskiriamą derinį, kad retsykiais norėjosi kiek raiškesnio kiekvieno jų charakterio, ypač pirmojo smuiko (kuris kartais skambėjo plokštokai) ir ypač Čiurlionio kvartete, kuris pasirodė pernelyg nugludintas, o forte pasažams vietomis pritrūko jėgos.“

 

Anne Midgette, „Legendinio lietuvio šimtmečio senumo kvartetas, arba didžioji jo dalis“, „The New York Times“, 2003 m. sausio 7 d.

 

„Styginių kvartetai iki šiol sėkmingai gyvuoja dėl daugelio priežasčių – viena iš jų ta, kad jiems pasisekė groti repertuarą, kuriame gausu geriausios įvairiais laikotarpiais sukurtos muzikos.

Štai puikus pavyzdys: 1965 m. įkurtas Valstybinis Vilniaus kvartetas, šeštadienį koncertavęs Klyvlendo meno muziejuje. Bėgant metams kvartete keliskart keitėsi nariai, tačiau ansamblio pasišventimas senajai ir naujajai muzikai išliko toks pat tvirtas, o jo meistriškumą mažų mažiausiai būtų galima apibūdinti kaip neeilinį.

Lietuvių kvarteto programa buvo eklektiško skonio. Sykiu su Prokofjevo ir Beethoveno kūriniais joje girdėjome įspūdingą muzikantų tėvynainio Osvaldo Balakausko kompoziciją. Trijų dalių Styginių kvartete Nr. 2, op. 26 klajojama neaiškios prigimties harmonijų plotais, o išraiškos srityje vyrauja aštrūs ir paslaptingi skambesiai.

<...> Kvarteto nariai kuo puikiausiai atskleidė įvairialypę šio kūrinio prigimtį. Smuikininkai Audronė Vainiūnaitė ir Artūras Šilalė, altininkas Girdutis Jakaitis ir violončelininkas Augustinas Vasiliauskas savo partijas atliko tiksliai ir detaliai, kartu atverdami Balakausko kūrinyje slypinčią paslaptį ir stebuklą.

<...> Ansamblis pradėjo savo koncertą Prokofjevo Styginių kvartetu Nr. 2, F-dur, op. 92 – vienu iš šio rusų kompozitoriaus žavingų ir lyrinių ekskursų į liaudiškų pastoralių sritį. Jis buvo atliktas gaiviai, poetiškai ir žaismingai, – kaip kad kompozitorius ir pageidavo, – deramai atsižvelgiant į tarpusavio sąveiką ir niuansus.

Tačiau ryškiausiai Vilniaus kvarteto bruožai turbūt atsiskleidė atliekant Beethoveną. Daugumoje Styginių kvarteto a-moll, op. 132 interpretacijų atlikėjai tarsi varžosi tarpusavyje, kuris garsiau ar išraiškingiau pagrieš savo pasažą, nekreipdami dėmesio į įmantrius Beethoveno minčių vingius ar taurius apmąstymus.

Vilniaus kvartetas iškėlė subtiliausias kūrinio detales, – kurios prašyte prašosi išnarpliojamos, nors į jas anaiptol ne visada atsižvelgiama, – bet sykiu išlaikė aiškų judėjimo ir struktūros pojūtį. <..>

Per visą programą buvo justi raiškus grojimas, kuriame išsiskyrė tobulas Vainiūnaitės pirmojo smuiko frazavimas bei lyderystė. Jos kolegos bendradarbiavo su tokiu vieningumu, koks pasiekiamas tik per daugelį tobulinimosi ir praktikos metų.“

 

Donald Rosenberg, „Lietuvių kvartetas nuostabiai atliko eklektišką programą“, Plain Dealer, 2004

 

„Šio kolektyvo veikla, ypač rengiant dvimetį ciklą „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“, – tarsi miniatiūrinis kultūrinės olimpiados modelis, įkūnijantis skirtingų muzikos kultūrų dialogą. Užsimoję užčiuopti ir perteikti muziką su savita 15 kraštų dvasine aura, kvarteto artistai tarsi atspindėjo šiandienius publikos lūkesčius ir užtikrino ilgalaikius įdirbio, rengiant šį spalvingą 15 programų ciklą, dividendus.“

 

„Lietuvos rytas“, 2004