Šiandieną su Italija save tapatinantis SERGEJUS KRYLOVAS gimė Maskvoje muzikų šeimoje: tėvas – žymus smuikų meistras, motina – pianistė, Centrinės muzikos mokyklos (kurioje mokėsi ir S. Krylovas), įkurtos prie Maskvos valstybinės Piotro Čaikovskio konservatorijos, pedagogė. Muzikinės namų terpės veikiamas penkiametis S. Krylovas pradėjo savo pažintį su smuiku. Šešerių jis jau griežė viešoje koncertų scenoje, dešimties – debiutavo su orkestru, atlikdamas Bacho koncertą, ir visai netrukus ėmė veržliai migruoti per pagrindines Rusijos scenas, išvyko gastrolių į Kiniją, Lenkiją, Suomiją ir Vokietiją. Šešiolikos jis įrašė W.A. Mozarto Penktąjį smuiko koncertą bei keletą kitų programų Rusijos radijuje ir televizijoje. 1989 m. pelnė pirmąją premiją tarptautiniame Rodolfo Lipizerio konkurse Goricijoje (Italija). Rusų smuiko mokyklos paslaptis jis perėmė iš Leonido Kogano ir Sergejaus Kravčenko.

 

Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ pradžioje, 1989 m. S. Krylovas kartu su savo šeima persikėlė į šiaurinės Italijos miestą Kremoną. Po kiek laiko Krylovų šeima ten įkūrė privačią muzikos mokyklą. Kremonos muzikos akademijoje S. Krylovas savo meistriškumą gludino pasaulinio garso atlikėjo Salvatore’s Accardo smuiko klasėje. Išstudijavusio ir pagriežusio visą N.Paganini kūrybą pedagogo patirtis jaunajam atlikėjui suteikė galimybę susipažinti su demoniškojo italų virtuozo grojimo subtilybėmis ir interpretuoti jo muziką, pavyzdžiui, atlikti net pajėgiausiems atlikėjams neįkandamą Penktąjį koncertą.

 

Tarptautinės muzikos bendruomenės dėmesį S. Krylovas atkreipė po pergalių Antonio Stradivari konkurse Kremonoje (1998 m.) ir Fritzo Kreislerio – Vienoje (2000 m.). Po jų smuikininkui atsivėrė keliajuostė, didelių greičių muzikinės karjeros magistralė. Jis debiutavo garsiausiose Europos koncertinėse erdvėse: Berlyno ir Miuncheno filharmonijose, Paryžiaus „Radio France Auditorium“, Vienos „Musikverein“ ir „Konzerthaus“, Venecijos „Teatro la Fenice“ ir Milano „La Scala“, Atėnų „Megaron Centre“, Briuselio „Bozar“, o taip pat prestižinėje Tokijo „Suntory Hall“ salėje ir Buenos Airių „Teatro Colón“ bei Santandero, Granados, „Prahos pavasario“ festivaliuose.

 

Kaip solistas S. Krylovas griežia su garsiais, gilias europietiškas muzikavimo tradicijas puoselėjančiais orkestrais: Vienos, Sankt Peterburgo, Hamburgo, Kopenhagos ir Čekų filharmonijų kolektyvais, Milano „Giuseppe Verdi“, Parmos „Filarmonica Toscanini“, Zalcburgo „Camerata Academica“ bei Anglijos kameriniu orkestrais, taip pat su NHK Tokijo simfoniniu orkestru. Tokiame tarptautinės muzikos scenos kontekste smuikininkas muzikavo diriguojant Vladimirui Ashkenazy, Julianui Kovatchevui, Nicolai Luisotti, George’ui Pehlivanianui, Yutakai Sado, Zoltánui Kocsisui, Guntheriui Herbigui, Muhai Tangui, Jurijui Bašmetui, Sauliui Sondeckiui, Jamesui Juddui, Dmitrijui Kitajenko, Ralfui Gothoni, Franzui Welser-Mostui ir kitiems.

 

Prieš keletą metų Mstislavas Rostropovičius S. Krylovą priskyrė geriausiųjų smuikininkų penketukui. Pats smuikininkas pripažįsta, kad pažintis su maestro tapo reikšmingu jo gyvenimo įvykiu. 2004 m. M. Rostropovičius jį pakvietė pagriežti Beethoveno ir Čaikovskio koncertus Madrido, Parmos ir Ciuricho koncertų salėse.

 

S. Krylovas koncertuoja ne tik su simfoniniais orkestrais, grieždamas stambius smuiko koncertus, tačiau atlieka ir daug kamerinės muzikos, rengia rečitalius. Kamerinės muzikos partneriais jis dažniausiai renkasi rusų mokyklos atstovus: smuikininką Maksimą Vengerovą, altininkus Jurijų Bašmetą ir Nobuko Imai, violončelininkus Mišą Maiskį ir Davidą Geringą, pianistus Stefaniją Mormone, Bruno Canino, Mikhailą Rudy, Liliją Zilberstein, Jefimą Bronfmaną.

 

Po kelių sėkmingų koncertinių pasirodymų Lietuvoje 2008 m. gruodį S. Krylovas pakviestas tapti Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovu.