Juozui Domarkui - 70: „Moku džiaugtis gyvenimu“

 

Živilė Ramoškaitė

 

Gerbiamas Maestro, su kokia nuotaika pasitinkate šią svarbią sukaktį?

Tiesą sakant, nesu „jubiliejininkas“, niekuomet savo jubiliejų specialiai nedemonstravau. Šią sukaktį miniu labiau dėl tradicijos, aš pats iniciatyvos tikrai nerodžiau... Kita vertus, 70 metų yra toks amžius, kai žmogų jau turėtų varginti įvairūs rūpesčiai, pirmiausia – dėl sveikatos. Kadangi mano sveikatos parametrai iš tiesų geri, tai puiki ir nuotaika, ir kūrybinė forma.

 

Gal atskleisite paslaptį, kur praleidote tikrąją savo sukakties dieną, liepos 28-ąją?

Plateliuose. Ten susirinko tik Domarkai. Buvo tikras domarkynas!

Jūsų gimtinė – Žemaitijoje, bet ne Plateliuose.

Pasirinkome Platelius, nes žemaičiams tai – romantiška vieta. Dažnai būnu tuose kraštuose, su broliu Stasiu esame Plungės miesto garbės piliečiai, plungiškių draugijos nariai...

 

Plungėje šiemet pirmąsyk surengtas M. K. Oginskio muzikos festivalis. Kaip jis pavyko?

Puikiai! Rugsėjo mėnesį koncertavome su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru dvaro žirgyne. Jo akustika mane tiesiog pritrenkė. Tokį skambėjimą prisimenu tik iš moderniausių Japonijos salių. Šią patalpą būtinai reikia sutvarkyti. Būtų nuostabi koncertų salė, ja galėtų naudotis visas regionas. Beje, jau dabar koncertuose lankėsi labai daug žmonių.

Jūsų savarankiško darbo pradžia, žvelgiant iš šių dienų, atrodo rožėmis klota: be kovos, be bandymų iškart gavote pagrindinį Lietuvos simfoninį orkestrą ir galėjote su juo dirbti kaip norėjote.

 

Kai mane „išėmė“ iš tuometinio Leningrado konservatorijos penkto kurso ir parsikvietė į Lietuvą, buvo aišku kam. Beje, jeigu tada nebūčiau grįžęs, ko gero, baigęs studijas būčiau likęs ten...Visi mano bendramoksliai ilgainiui užėmė geriausias vietas, nes žmones „iš kitur“, sakykim, iš Maskvos, ten nenoriai įsileisdavo. Dažnai būnu Sankt Peterburge, sutinku daug pažįstamų, jie ateina po koncertų, o filharmonijos sienos man tebėra savos ir padeda...

Kaip vertinate pirmuosius savo veiklos metus dabar?

 

Ką nors pradėti visada nėra lengva, jei neturi stiprios atramos.

Kas Jums buvo ta atrama?

 

Šeima. Esame kilę iš labai tvirtos tradicinės lietuviškos šeimos. Nors kaip karo vaikai patyrėm daug nepriteklių, tėvų įskiepytos moralinės vertybės gelbėjo nuolat. Jokie sunkumai ir nemalonumai negalėjo mūsų išmušti iš pusiausvyros.

 

Per keturiasdešimt dvejus darbo metus daug patyrėte. Kokius išskirtumėte du tris ryškiausius ir svarbiausius Jums ir orkestrui įvykius?

 

Man atrodo svarbiausia tai, kas vyko kaip ilgalaikis procesas. Orkestras tobulėjo nuolat, nes Muzikos akademijoje susiformavo puikių profesionalų pedagogų branduolys. O visi mūsų orkestro artistai atėjo iš ten... Iš svarbių įvykių reikėtų išskirti gastroles Maskvoje ir Leningrade, labai padėjusias mums augti. Ten buvom laukiami, nes visuomet veždavome ypatingą programą, didingus oratorinius kūrinius – Georgo Friedricho Händelio „Judą Makabėjų“, Ludwigo van Beethoveno „Missa solemnis“ ir kt. Mums buvo ypač svarbu dalyvauti 1988 m. Leningrado šiuolaikinės muzikos festivalyje.

 

Šiuolaikinę muziką su Jumis orkestras grojo, galima sakyti, visada?

 

Išmokyti orkestrą šiuolaikinės muzikos rašto buvo vienas iš mano tikslų ir jį pasiekiau gana anksti. Išmokiau tikrai nuodugniai ir jokių problemų nekildavo, padėjai natas – ir visi groja...

 

Jūsų programose gana dažni stambių formų kūriniai su choru, ypač įvairių autorių requiem. Įdomu, ar tai lėmė Kauno valstybinio choro buvimas, ar Jūsų skonis?

 

Tokius ciklinius kūrinius atlikdavau dar tada, kai Kauno choro nebuvo. Jam susikūrus procesas tik pagyvėjo, galėjau dažniau pasitelkti šį kolektyvą. Mėgstu tokią muziką, o šis pomėgis atėjo iš vaikystės. Kadaise Plungėje manęs nepriėmė į mokyklos chorą – man vyko balso mutacija, o mokytojai gal pamanė, kad neturiu balso. Kadangi troškau dainuoti, nuėjau į bažnyčios chorą. Man labai patiko, giedojau ne vienus metus. Prasidėjus trėmimams, pabėgome į Klaipėdą, ten irgi giedojome kartu su tėvu. Manau, ne kuris nors konkretus kūrinys, bet pati bažnyčios aura paliko gilų pėdsaką... Visada noriai rengiau tokius kūrinius. Be to, kažkokiu būdu jaučiau, ką ir kaip su ta muzika daryti.

Tačiau esate nesyk atlikęs ir pompastiškų sovietinių chorinių kantatų bei oratorijų. Ar tai buvo „duoklė epochai“?

Tam tikras repertuaro procentas buvo tokia duoklė. Aš puikiai supratau, kur gyvenu, reikėjo laikytis principo: be reikalo netampyti katino už ūsų.

 

Kaip nubrėžtumėte savo repertuaro ribas?

 

Niekada nesiėmiau kamerinės ir senosios muzikos. Manau, kad kiekvienas žmogus ir menininkas vienus dalykus jaučia ir daro geriau nei kitus. Mielai pasiklausau muzikos, kurios pats neatlieku, tarkim, Mozarto ankstyvųjų kūrinių, koncerto ar plokštelės...

 

Ar buvo kūrinių, kuriuos repetuodamas dėjote labai daug pastangų, bet rezultatu buvot labai nepatenkintas?

Buvo nemažai. Daugiausia tai tokie kūriniai, kuriems atlikti reikia visų orkestro dalyvių tikro virtuoziškumo. Gal paradoksalu, bet orkestro ir dirigento virtuozinės užduotys dažnai nesutampa: orkestrui gali būti labai sunku tiksliai pagroti, o dirigentui – labai lengva. Ir atvirkščiai. Štai romantinė muzika, kad ir Roberto Schumanno simfonijos. Orkestrui tai nesunkūs kūriniai, o dirigentui – tiesiog kankynė, nes privalai iš jų labai daug „ištraukti“, kad pasisektų, kad muzika pasiektų publiką. Nesakau, kad dėl nesėkmės aš pats negaliu būti kaltas. Kartais ir nuo oro priklauso, jis taip pat gali sumaišyti kortas. 

 

O šiuolaikinė muzika? Kalbama, kad rengdamas premjerai naujus kūrinius neretai griebdavotės kupiūrų...

 

Neneigiu. Bandai vienaip, bandai kitaip ir vis tiek neišeina, o atlikti reikia. Aš esu ne tik menininkas, bet ir tarnas. Tarnauju kompozitoriui, institucijai, filharmonijai, publikai ir t.t. Taigi, turiu padaryti. Negaliu juk pasakyti, kad dėl vieno ar kito kūrinio man svyra rankos.

 

Pagrojote daugiau kaip šimtą lietuvių autorių kūrinių. Kuriuos iš jų po premjeros dar nesyk dirigavote?

 

Grįžtama prie tų kūrinių, kurie turi pasisekimą. Štai kelintąsyk su Petru Geniušu atliksime Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatą“. Ne kartą dirigavau ir šio autoriaus Penktąją simfoniją, Jurgio Juozapaičio „Zodiaką“, Antano Rekašiaus Penktąją simfoniją, iš dar senesnių – Vytauto Laurušo „Audronašą“, Juliaus Juzeliūno „Afrikietiškus eskizus“, Balio Dvariono uvertiūras, Simfoniją e-moll. Neminiu koncertų solo instrumentams, o jų būtų nemaža.

 

Ar simfoniniame repertuare liko veikalų, kuriuos norėjote atlikti, bet to nepadarėte?

 

Viską, ką norėjau ir ne tik norėjau, bet būtinai reikėjo orkestrui, esu atlikęs. Tam tikrais etapais kai ko groti negalėjome: būtų buvę per sunku, neišlaikytume reikiamo lygio. Tik retkarčiais pabandydavau užbėgti į priekį, tarsi užmesti kabliuką. Vienas tokių eksperimentų – apie 1970 metus Igorio Stravinskio „Petruška“. Tai, beje, buvo įtraukta į mano numatytą orkestro šiuolaikinės muzikos atlikimo planą, ypač dėl sudėtingos metrikos... Jei pagrindiniame simfoniniame repertuare būtinai norėtumėte atrasti mano nediriguotų kūrinių, galėčiau paminėti Aleksandro Borodino ir Piotro Čaikovskio Antrąsias simfonijas... gal dar Čaikovskio „Manfredą“...

 

Prisiminėte tik rusų muziką... Ar studijuojant anuometiniame Leningrade labai daug reikėjo jos diriguoti?

Tikrai ne. Mano pedagogas profesorius Ilja Musinas repertuarą leido rinktis pačiam ir sulaikydavo tik tada, kai matydavo, jog kūrinys per sudėtingas.

 

Apie legendinį profesorių Ilją Musiną esate nesyk pasakojęs, žinome, kad tai vienas iš Jūsų didžiausių autoritetų. Taip pat – Igoris Markevitchius, kurio kursuose Maskvoje teko mokytis keturis mėnesius. Ar dabar, be šių, jau mirusių, įžymybių, dar yra dirigentas, kuris Jums teikia įkvėpimo, ir žvelgiate į jį kaip į sektiną pavyzdį?

 

Apie įkvėpimą galiu pasakyti, kad kartais man jį suteikia bet kuris muzikantas; įdomu stebėti visokią raišką, ypač tokią, kai jaučiu, jog daroma teisingai ir technologiniu, ir meniniu požiūriu. Juk visada yra tam tikras meniškumo idealas. Tarkim, man neįsiūlysi kitokios Čaikovskio simfonijos interpretacijos nei ta, kuri išplaukia iš rusų muzikos tradicijos. Taip, galiu būti dešimtkart lietuvis, bet kaip dirigentas esu rusų mokyklos augintinis.

Grįžtu prie įkvėpimo. Regis, sielą kažkas turi nuolat maitinti, kad jos nepasiglemžtų gyvenimo rutina...

Pirmiausia esu profesionalas, ir tuo daug pasakyta. Profesionalumas mane įpareigoja nesitenkinti tuo, kas pasiekta, nuolat konsultuotis. Man ir dėstymas Muzikos akademijoje teikia labai daug naujų minčių, kita sfera – darbas dirigentų konkursų žiuri, kuris taip pat praturtina. Kita vertus, esu gyvas žmogus, moku džiaugtis gyvenimu, nevaikštau nosį nukabinęs...

 

Kartais, regis, nejuokais supykstate...

Būnu kartais piktas, bet ne paniuręs!

Kas Jus labiausiai supykdo dirbant su orkestru ir gyvenime?

 

Orkestre – bet kuris reiškinys, trukdantis siekti meninės kokybės. Tačiau prisipažįstu, šis pyktis labiau apsimestinis. Jei iš tiesų pykčiau taip, kaip atrodo iš šalies, nebūčiau sulaukęs šios dienos. Juk pyktis žudo. O gyvenime būna įvairiai, bet paminėsiu viena: nemėgstu kvailų žmonių. Iš mandagumo kurį laiką galiu ištverti, bet ilgiau – ne...

 

Girdėjau, kad negalite gyventi be geros sriubos. Jei jos negaunate...

...gal labai nesupykstu, bet tai vis dėlto jau rimta netektis (juokiasi – Ž. R.). Tiesą sakant, nesu pikčiurna, gal toks įspūdis kam nors susidaro dėl išraiškos ar susirūpinimo, kuris mane dažniausiai lydi. Veikiau esu atlaidus: nemalonius įvykius ar konfliktus kolektyve kuo greičiau metu iš galvos ir dirbame toliau.

 

Beveik tiek laiko, kiek vadovaujate orkestrui, vairuojat automobilį. Ar šie dalykai turi daug bendra?

 

Turi. Tas, kuris gerai vairuoja, gerai diriguoja, ir tas, kuris gerai diriguoja, būtinai yra geras vairuotojas. Nes dirigavimas yra valdymas – ir orkestro, ir automobilio.

 

Linkime tolesnės sėkmės visuose keliuose. Ačiū už pokalbį.

 

(Interviu, spausdintas Juozo Domarko 70-mečiui skirtame leidinyje, 2006 m.)