Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ilgamečio meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, vieno labiausiai prityrusių ir įtakingiausių Lietuvos dirigavimo pedagogų, raiškią interpretacinę manierą suformavusio atlikėjo maestro JUOZO DOMARKO figūra mūsų muzikinėse platumose šiandien stūkso it nepajudinama uola. Jis – tarsi konstanta, į kurią neįmanoma neatsižvelgti rikiuojant Lietuvos dirigentų kartas ir matuojant simfoninės muzikos atlikimo lygį mūsų krašte, iš esmės pasikeitusį nuo 1964-ųjų, kai Juozas Domarkas stojo prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) dirigento pulto. Įgimtas vitališkumas, atkaklumas ir užgrūdinta valia padėjo jam pasiekti svarbiausią profesinį tikslą – išugdyti Lietuvoje aukštos klasės simfoninį orkestrą. Apie tai iškalbingai byloja jau beveik pusės amžiaus intensyvios ir įvairiapusės maestro kūrybinės veiklos kelias.

 

„...Sudėtingas kompozitoriaus kūrinys reikalauja didžiulio pasiruošimo, kūrybinės potencijos, meistrystės bei ištvermės, todėl ne kiekvienas dirigentas šio sudėtingo uždavinio imasi. Maestro Juozas Domarkas šį vakarą buvo tikras salės šeimininkas: į repertuarą įaugusį kūrinį jis pateikė taip, jog negalėjo būti jokių abejonių dėl vyriausiojo orkestro dirigento skonio bei dirigavimo mokyklos ir repertuaro formavimo prioritetų. Jis žino, kas yra svarbiausia... Puikus stilistas bei kolektyvo „spiritus movens“...“

Daiva Tamošaitytė, Muzikos barai, 2006 Nr. 5-6

 

Juozas Domarkas gimė 1936 m. liepos 28 d. Varkaliuose, Plungės rajone. Muzikos mokslus pradėjęs Klaipėdoje, 1955–1960 m. studijavo tuometinėje Lietuvos konservatorijoje, Juozo Jasenkos klarneto klasėje. Klarnetą iškeitė į batutą 1957-aisiais, tapęs Vilniaus pučiamųjų instrumentų orkestro (dabartinio „Trimito“) dirigentu. Noras tobulinti dirigavimo įgūdžius ir plėsti muzikinį akiratį atvedė jį į Sankt Peterburgo konservatoriją, kur 1960–1965 m. studijavo pas prof. Ilją Musiną (1904–1999), žymų pedagogą ir unikalios rusų dirigavimo mokyklos kūrėją. Profesoriaus rekomenduotas tapo vienu iš šešiolikos visų buvusios SSRS aukštųjų muzikos mokyklų studentų, kuriems teko laimė 1963 m. stažuoti Maskvos konservatorijoje keturių mėnesių kursuose pas garsųjį ukrainiečių kilmės prancūzų dirigentą ir kompozitorių Igorį Markevitchių (1912–1983). Šių profesorių įtaka paliko pėdsaką ir būsimojo dirigento repertuare, jame šalia žymiausių klasikos šedevrų svarbią vietą užima rusų kompozitorių kūriniai ir šiuolaikinė muzika.

 

„Paklusdamas įtaigiam Juozo Domarko mostui, orkestras rodė, kaip įmanoma suderinti styginių skambesio minkštumą ir Rytų Europos orkestrams būdingą garso jėgą...“

Bredford, 1994

 

1964 m., baigdamas studijas Sankt Peterburge, J. Domarkas sulaukė pasiūlymo diriguoti ir vadovauti svarbiausiam Lietuvos reprezentaciniam kolektyvui – LNSO. Bręstant dirigento individualybei, kilo ir muzikantų meistriškumas, klausytojai išgirdo Lietuvoje dar neskambėjusius klasikos šedevrus: Ludwigo van Beethoveno IX simfoniją ir „Missa solemnis“, Gustavo Mahlerio simfonijas, Igorio Stravinskio kūrinius. 1969 m. LNSO pirmąkart išvyko tarptautinių gastrolių į Lenkiją. Jauno vadovo ir jo kolektyvo pripažinimą, pajėgumą interpretuoti įvairių stilių sudėtingiausią simfoninę muziką rodo 8-ajame dešimtmetyje pasipylę kvietimai koncertuoti prestižinėse Maskvos ir Sankt Peterburgo konservatorijų salėse. Palankiai buvo vertinamos LNSO programos dviejuose tarptautiniuose Sankt Peterburgo šiuolaikinės muzikos festivaliuose 9-ajame dešimtmetyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę išsiplėtė ir LNSO gastrolių geografija. Ne sykį lankytasi daugelyje Europos šalių, Japonijoje, garsiuose Europos muzikos festivaliuose ir koncertų salėse, tokiose kaip Vienos „Musikverein“, Londono „Barbican Centre“, Kelno filharmonija, Amsterdamo „Concertgebouw“.

 

„...Mostas išraiškingas, tvirtas ir tikslus. Juozo Domarko emocinis užsidegimas veikia ir orkestrą, ir klausytoją“.

Trybuna ludu, 1975

 

Lietuvoje ir svetur LNSO koncertavo su daugeliu žymių atlikėjų, su kuriais J. Domarką sieja ilgametė bičiulystė: dainininkais – Jelena Obrazcova, Sergejumi Larinu, Violeta Urmana, Gražina Apanavičiūte, Irena Milkevičiūte, Virigilijumi Noreika, Vladimiru Prudnikovu; pianistais – Emiliu Gilelsu, Dmitrijumi Baškirovu, Johnu Ogdonu, Justusu Frantzu, Petru Geniušu; smuikininkais – Leonidu Koganu, Vladimiru Spivakovu, Gidonu Kremeriu, Julianu Rachlinu, Raimundu Katiliumi, Vilhelmu Čepinskiu; violončelininkais – Mstislavu Rostropovičiumi, Davidu Geringu, Natalija Gutman, Ivanu Monigeti, Aleksandu Rudinu; altininku Jurijumi Bašmetu, trimitininku Håkanu Hardenbergeriu, klarnetininku Kari Kriikku ir daugeliu kitų.

 

„...Juozo Domarko interpretacijai būdingos didelio masto muzikinės loginės konstrukcijos, aiškus formos pojūtis, detalių daugiareikšmiškumas...“

Muzykalnaja žiznj, 1981

 

Vertinamas už muzikinio mąstymo brandą ir kultūrą, ryškią ir emocionalią atlikimo manierą, kuri paradoksliai dera su polinkiu į monumentalumą, J. Domarkas dažnai kviečiamas diriguoti geriausiems Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Čekijos, Slovakijos, Vokietijos, Estijos, Venesuelos, Turkijos, Suomijos ir kt. šalių orkestrams. Jo įvairiapusiškumą liudija taip pat keletas įsimintinų darbų muzikiniame teatre: Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė ir dirigavo Georges’o Bizet operą „Karmen“ (1985) ir du vienaveiksmius baletus – Maurice’o Ravelio „Dafnis ir Chloja“ bei Georges’o Bizet-Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ (1997); Klaipėdos muzikiniame teatre – Igorio Stravinskio operą „Karalius Edipas“ (1997) ir Bizet „Karmen“ (1998).

 

Neabejotinai išskirtinę vietą šio dirigento koncertinėje veikloje užima šiuolaikinė muzika, ypač Lietuvos kompozitorių kūrybos atlikimas bei propagavimas. Jam vadovaujant LNSO yra atlikęs gerokai per šimtą lietuvių kompozitorių kūrinių – nuo M. K. Čiurlionio simfoninių poemų iki Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Antano Rekašiaus, Felikso Bajoro, Vytauto Barkausko ir Osvaldo Balakausko simfoninių opusų, neminint daugelio jaunų kompozitorių pirmųjų simfonijų. Kai kuriuos šių kūrinių inspiravo draugiški santykiai su dirigentu ir buvo jam dedikuoti. Maestro dėka daugelis jų šiandien skamba ne tik koncertuose, bet ir iš daugybės įrašų, išleistų Lietuvoje ir svetur („Melodija“, „Marco Polo“, „Col legno“, „Ella Records“, „Naxos“).

 

„Juozas Domarkas, kaip puikus oratorius, Algirdo Martinaičio muziką interpretavo retoriškai...Varinių forte atskleidė, kad grojant šiam orkestrui visada girdėti žmogaus balso intonacijos.“

Jošio Mamija, Asahi, 1995

 

Greta intensyvios koncertinės veiklos J. Domarkas visuomet rasdavo laiko jaunajai muzikų kartai. Nuo 1968 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur jo rūpesčiu buvo įsteigta Simfoninio dirigavimo katedra. 1972–1991 m. vadovavo studentų simfoniniam orkestrui, 1995 m. tapo Dirigavimo katedros vedėju ir profesoriumi. 1988–1991 m. ir 1995 m. dirigavo Baltijos akademijos (Vilniaus, Rygos, Talino ir Sankt Peterburgo) jaunimo simfoniniam orkestrui. Nuo 1975 m. rengia Lietuvos jaunųjų atlikėjų koncertus su LNSO. Jie ilgainiui išaugo į festivalį „Atžalynas“, suteikusį progą daugeliui talentų atsiskleisti ir sėkmingai pradėti karjerą. J. Domarkas buvo kviečiamas dalyvauti tarptautinių Fitelbergo (1991, 1995 ir 2003 m. Katovicuose, Lenkija) ir Prokofjevo (1993 ir 1996 m. Sankt Peterburge, Rusija) dirigentų konkursų žiuri darbe.

 

„Juozas Domarkas Lietuvoje sukūrė tikrai profesionalų orkestrą ir su juo yra pagrojęs iš esmės visą šiame krašte atsiradusią simfoninę muziką. Tai nebūtinai įvyksta daugelyje šalių...“

Osvaldas Balakauskas, 1997

 

Juozas Domarkas tapo paskutiniuoju Lietuvos menininku, kuriam buvo suteiktas SSRS liaudies artisto vardas (1986). Už nuopelnus mūsų šalies muzikinei kultūrai jam suteikti valstybiniai apdovanojimai: Lietuvos valstybinė premija (1974), Lietuvos vyriausybės meno premija (1998), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (1994) ir Didysis kryžius (1998), Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija (2000). 2006 m. rugsėjį už nuopelnus plėtojant Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą prof. J. Domarkas buvo apdovanotas Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinu.